Muzikinės transcendencijos seansai
Rūstūs šventųjų veidai, žvelgiantys iš ikonų Raseinių Švč. Trejybės cerkvėje, rodos kiek nušvito ir pralinksmėjo, kai čia suskambo naujosios muzikos vokalinio ansamblio MELOS merginų balsai… „Minimal voices“ – jaunų lietuvių kompozitorių kūrinių programa tai tarsi subtili festivalio įžanga, vartai į paslaptingą ir nenuspėjamą garsų pasaulį. Vokalo vibracijos, užpildančios cerkvės erdvę, peržengė žmogaus balso ribas ir tapo mistišku paralelinio pasaulio spinduliavimu, suvokiamu daugiau ne ausimis, tačiau visu kūnu, tarsi virstančiu tuščiu, rezonuojančiu indu. Tokioje būsenoje apima aiškus suvokimas, jog už mūsų kasdienybės dar kažkas yra, kažkas daug svarbesnio, nei mūsų abejotini rūpesčiai.
Panašias egzistencines problemas perteikė ir kitas muzikinis projektas, nuskambėjęs tą vakarą turgaus scenoje, kur įvyko kompozitoriaus Lino Balto (Balčiūno) kūrinio “Interferencija” premjera. Styginių kvartetas „Chordos“, Roberto Becerra (elektronika) ir Elizabetos Eliševos -Povilaitis vaizdo instaliacija aštuonių dalių kompozicijoje atskleidė mūsų pasaulio trapumą ir kuo jis gali virsti, jei elgsimės neatsakingai. Žinoma, ekologijos tema nėra nauja menininkų kūryboje, tačiau šį kartą ji atskleista įtaigiu muzikos ir vaizdo deriniu, profesionaliu akustinės ir elektroninės muzikos skambesiu. Premjeroje dalyvavo ir pats kompozitorius Linas Baltas, šiuo metų gyvenantis Jungtinėje Karalystėje.
Vakaro pabaigoje galutinai pasinerti į transcendentinę būseną padėjo saksofonų kvartetas „Katarsis4“ – Arminas Bižys, Kazimieras Jušinskas, Algirdas Janonis ir Danielius Pancerovas. Savo muzikiniu pokalbiu, varijuojančiu nuo tylaus šnabždesio iki emocingo riksmo, atlikėjai tarsi užhipnotizavo publiką, ir viskas galų gale virto grupinės meditacijos seansu… Tai tikriausiai vienas iš šiuolaikinės muzikos šalutinių poveikių, beje, jis visiškai nepavojingas.
Nuo idealaus skambesio iki valdomo chaoso
Antrosios festivalio dienos vakaras atskleidė neribotas dviejų visai tradicinių instrumentų – smuiko ir violončelės galimybes. „Twenty fingers duo“ – Lora Kmieliauskaitė ir Arnas Kmieliauskas scenoje tapo harmoninga muzikine-vizualine visuma, tai buvo jau ne tik muzika – rankų, instrumentų judesiai, veido išraiškos, atlikėjų kūno kalba sukūrė įtaigų sceninį performansą. Žinoma, šios harmonijos pagrindas – meistriškai ir jautriai atliekama šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika, ir tai yra labai svarbi dueto veiklos misija.
Ir pagaliau – ilgai laukta nušvitimo akimirka – juk šiuolaikinė muzika nebūtinai turi knaisiotis po pačias žmogaus sielos gelmes. Visa tai juk galima daryti linksmai ir nerūpestingai – mes galime tapti sufijais, kurie šokdami žengia link dvasios išlaisvinimo. Žinoma, „Kanalizacija“ gal ir ne visai tinkamas terminas tokiam dvasinės raidos keliui, bet kodėl gi ir ne – kam slapstytis už kokių nors sudėtingų kategorijų. Keturi jauni muzikantai Danielius Pancerovas (saksofonas), Dominykas Norkūnas (gitara), Ignas Kasikauskas (būgnai), Simonas Kaupinis (tūba) drąsiai vedė klausytojus šiuo keliu – jokių suvaržymų ar apribojimų – muzika yra kelias, tikslas ir rezultatas, viskas viename, be jokių papildomų sąlygų. Nenuostabu, kad šis gaivališkas garsų srautas pažadino iš intelektinio letargo būsenos dalį auditorijos, nusprendusios pasukti šokančių sufijų keliu.
Elekroninės refleksijos ir džiazuojanti opera
Paskutinė festivalio diena prasidėjo elektroninėmis refleksijomis „mono.cycle“, kuriomis pasidalino elektroninės muzikos ir vizualaus meno duetas BIONICS – Lina Pranaitytė ir Urtė Pakers. „Cikliškumas, suvokiamas ne kaip linijinis laiko, įvykių pasikartojimas, o kaip evoliucijos link vedanti tendencija, būsenų, vystymosi stadijų seka, palaipsnis garsinių pustonių ir ritmikos kismas, tekstūrų ir kintančių formų jungimasis“ – taip savo kompoziciją apibūdina pačios kūrėjos. Toks gana sudėtingas aprašymas verčia pasukti galvą, tačiau kartais gal yra geriau tiesiog negalvoti apie sudėtingas koncepcijas, o tiesiog pasinerti į šį elektroninių garsų ir ritmų pasaulį, ir tada jis virsta gyvu pasakojimu, atitinkančiu kiekvieno klausytojo vidinę būseną. Garsas yra universali kalba, nesupančiota scenarijų ir apibrėžimų.
Kaip muzika gali nusikratyti įvairiausių prietarų, parodė festivalio pabaigoje parodytas performansas „Opera in Jazz“. Dundant būgnams skambėjo vokalo partijos iš skirtingų klasikinių operų, o visą tai papildė šiuolaikinio šokio improvizacijos. Režisierė Karina Novikova, Arnas Mikalkėnas, be visų kitų savo muzikinių specializacijų dar ir puikiai valdantis mušamuosius, ir šokėja, choreografė Vilma Pitrinaitė scenoje sukūrė nenusakomo žanro performansą, kuriame pasirodė penkios profesionalios skirtingų šalių klasikinio vokalo atlikėjos. Nuo jautraus vokalo ir mušamųjų derinio iki finalinio šėlsmo– intriga scenoje privertė permąstyti visas iki tol žinomas klasikinio žanro vertybes…
Ir pagaliau, kaip pasakytų nuožmūs šiuolaikinės muzikos ekspertai, kažkas „ne į temą“ – žavus ir jausmingas Solange Arzu koncertas. Muzika neturi ribų, jos skirstymas į žanrus gal būt reikalingas tik tam, kad galėtume suvokti, koks tai begalinis garsų okeanas.
Juk pagaliau reikia kada nors atsikvėpti nuo sudėtingų koncepcijų ir pasiklausyti muzikos, kuri egzistavo jau labai seniai, tada, kai žmogus, po sėkmingos mamutų medžioklės atsirėmęs į medį, klausėsi jį supančios gamtos garsų…
Komentuoti