„Vieni baltam lape tiktai raides pamato, kiti dar perskaito ir žodį vieną, kitą… Treti – ir visą sakinį, net antrą – smalsu žinoti – kas ten parašyta… Yra dar žmonės – jie visa esybe jaučia, pamato sielos pėdsakus ant lapo, jų visada atvertos būna širdys, ir girdi, ką kita širdis jiems sako…“, – tokiais, pačios poetės Aldonos Orvydienės parašytais žodžiais, ją pristatė bibliotekininkė Dalia Valienė. Poezija – tai, kas paliečia, suvirpina žmogaus sielą, sujudina jausmus. Tai atrasti galima ir kūrėjos A. Orvidienės eilėraščių knygose „Aš turiu savo tylą, svajas…“ ir „Gyvenimo spalvas renku“, kurios buvo pristatytos popietės dalyviams. Renginį vedė kelmiškė poetė Dalia Griškevičienė, kuri, gerai pažinodama Aldoną, nuotaikingai klausinėjo apie jos kūrybinį kelią. Šiltas ir paprastas viešnių bendravimas, dėmesys ir šypsenos kiekvienam dalyviui, leido pajusti tikrą bendrystę bei ypatingas, jaudinančias akimirkas. A. Orvidienė savo kūrybą pristatė dainomis, kurias atliko kartu su kolektyvu „Vilbenė“. Bibliotekininkės parengti skaitovai skaitė poetės eiles, kurie, beje, nuoširdžiai dėkojo viešniai už dovanotas knygas. Vyko labiausiai patikusio eilėraščio konkursas. Juo išrinktas eilėraštis „Takas pas mamą“.
A. Orvidienės kūryba tikrai ras atgarsį skaitytojų širdyse – juk eilės rašomos ne vien ranka, bet ir jautria širdimi.
Komentuoti