Į dviejų dalių filmą sudėtas Edvardo Dirmeikio gyvenimas, veikla, be paties herojaus pasakojimo, išplėstas jo kolegų, buvusių bendradarbių, mokinių prisiminimais ir vertinimais. Save vadinantis karo ir pokario vaiku filmo herojus dalijasi vaikystės, darbo, visuomeninės veiklos, KGB persekiojimo atsiminimais. E. Dirmeikio bendražygė, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė N. Petrošiūtė-Mitkevičienė, filme svarsto, kad išlikimo prasme vargu ar Kražiai be šio žmogaus šiandien būtų tokie garsūs, kokie yra. 22 metus kartu Kražių vidurinėje mokykloje dirbęs Stanislovas Bružas teigia esąs istorijos mokytojui dėkingas už surinktą ir išsaugotą partizanų atmintį, išugdytus dorus miestelio ir jo apylinkių vaikus.
Kelmės dvaro muziejaus direktorė Danutė Žalpienė prisimena bendrą veiklą, renkant kraštotyrinę medžiagą, žmonių atsiminimus. „Muziejininkas viską rinko po kruopelytę, mynė ant nuospaudos, kad Kražiuose būtų įkurtas toks muziejus, koks yra šiandien. Jis kompetentingas patarėjas jaunesniems“, – teigia direktorė. Apie E. Dirmeikio iniciatyvas M. K. Sarbievijus kultūros centre pasakoja Vygantas Mažonas, muziejininkas. Gražius E. Dirmeikio darbus Kražiams, Lietuvai prisimena Artūras Rukas Daujotis, Jotvingių ordino magistras.
Dokumentinio filmo autorius G. Stungurys, dailininkas, renginį papuošė autoriniu darbu – dviem E. Dirmeikio portretais. „Piešiau ir skaičiau šio žmogaus likimą“, – dalijosi įspūdžiais dailininkas. Jo žmona Diana, po filmo dėkodama rėmėjams, Kelmės rajono savivaldybei, Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centrui, atviravo: „Į valandos filmą neįmanoma sudėti 90 metų žmogaus gyvenimo“.
Po filmo peržiūros, svečių kalbų E. Dirmeikis buvo kuklus, visiškai pamiršdamas save, dėkojo Dianai ir Gintautui už tai, kad surinkta daug medžiagos, kad filmas yra naudingas ir didelis darbas Kražių istorijai.
Informaciją parengė Emilija Kvietkuvienė
Komentuoti