Renginys prasidėjo šedbariškės literatės Liucijos Kelpšienės kūrybos pristatymu. Susirinkusieji turėjo galimybę plačiau susipažinti su autorės poetiniu pasauliu, jos kūrybos temomis ir savita žodžio pajauta.
Medikė, literatė ir visuomenininkė L. Kelpšienė gimė Milaišių kaime, Šilalės rajone. Baigusi medicinos studijas, ji įsikūrė Šedbaruose, kur ilgus metus nuoširdžiai dirbo bendruomenės labui. Aktyviai dalyvaujanti Šedbarų liaudiškos kapelos ir folkloro ansamblio „Parubežė“ veikloje, L. Kelpšienė yra pelniusi ne vieną garbės bei padėkos raštą. 2007 m. ji įrašyta į Kelmės rajono savivaldybės Tytuvėnų apylinkių seniūnijos Garbės knygą, o 2016 m. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apdovanota Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo vardu ir garbės ženklu.
L. Kelpšienė yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Kelmės literatų klubo „Vieversys“ ir Tytuvėnų kūrėjų klubo „Austėja“ narė. 2007 m. pasirodė jos pirmoji poezijos knyga „Gyvenimas likimo vingiuos…“, o 2024 m. – antrasis rinkinys „Aš ateinu“. Jos kūryba publikuojama Kaimo rašytojų sąjungos bei rajono leidiniuose, įvairiuose almanachuose.
Vakaro vedėjos, VšĮ Kelmės PRC klubo „Be rėmų“ vadovės, Dalios Griškevičienės paklausta apie savo kūrybos kelią, L. Kelpšienė sakė, kad rašyti pradėjo nuo vaikystės, tačiau tik sau. Liucija augo šeimoje, kurioje visi buvo muzikantai ir dainininkai, todėl dar būdama maža ėmė kurti savo dainas. Senelis buvo geras pasakorius, mama rašė eiliuotus sveikinimus – gal tai paveldėta iš jų. Pirmąją „eilėraščių knygelę“ ji išleido dar pradinėse klasėse: sudėjo į ją savo ir klasės draugų eilėraštukus, surišo, padarė viršelį. Vyresnėse klasėse jai neblogai sekėsi rašyti rašinius, tačiau labiau traukė eiliuoti, nors mokytoja to nelabai suprasdavo. Pasak L. Kelpšienės, pirmasis žmogus, paskatinęs ją su savo kūryba išeiti į viešumą, buvo Ignas Viržintas.
Atsakydama į D. Griškevičienės klausimą, ar kūrybai reikia kokio nors ritualo ar specialios aplinkos, Liucija teigė, jog ritualų neturi, tačiau mėgsta rašyti tyloje. Būna, kad mėnesį ar du nieko neparašo, o kartais mintys ateina net sukantis virtuvėje – tada jas užsirašo ir ant daržovių konservavimo recepto. Kūryba jai – savotiška terapija: parašiusi pajunta palengvėjimą, lengviau sekasi kasdieniai darbai.
D. Griškevičienė pastebėjo, kad vienos svarbiausių autorės kūrybos temų yra artimieji, namai, tėviškė. Su nostalgija ir meile kalbama apie tuos, kurių jau nebėra, tačiau iš čia kyla pati pradžių pradžia – prigimtinis savų šaknų pripažinimas ir jų tąsa. Nuo šeimos, namų, gimtinės temos neatsiejama ir laiko tema, nes laikas viską sustato į savo vietas: ir atima, ir duoda, ir praturtina. Negalima apeiti ir meilės temos. Apie šį jausmą aštuoniolikmetė kalbėtų vienaip, o jau gyvenimo patirties sukaupusi moteris – visai kitaip. Nebėra atviro, aistringo išsisakymo, tačiau tai eilių nė kiek nesumenkina – priešingai, palieka skaitytojui erdvės atsiremti į savo patirtį ir iš naujo išgyventi jausmus. Į renginio vedėjos klausimą, kokios temos šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, jai atrodo svarbiausios, L. Kelpšienė atsakė, kad turbūt – laikas ir likimai, o viena iš jos kūrybos varomųjų jėgų išlieka gamta. Kiekvieną šių temų iliustravo renginio viešnių ir pačios autorės skaitomi eilėraščiai.
L. Kelpšienę sveikino Kelmės literatų klubo „Vieversys“ prezidentas Viktoras Gulbinas, pasidžiaugęs, kad ji aktyviai dalyvauja įvairiuose poezijos renginiuose ne tik Kelmės krašte, bet ir už jo ribų. Gyvus ir virtualius sveikinimus autorei išsakė kolegos literatai, bičiuliai, bibliotekininkai.
Antroji vakaro dalis buvo skirta tradiciniams literatų kūrybos skaitymams, tad į pagalbą D. Griškevičienei stojo „Vieversio“ prezidentas Viktoras Gulbinas. Eilėmis dalijosi mūsų krašto kūrėjai, taip pat viešnios iš Šiaulių ir Šiluvos. Skaitymų atmosferą dar labiau pagyvino D. Griškevičienės parengti klausimai apie kūrybos procesą ir poetinės „virtuvės“ paslaptis. Jie suteikė vakaro dalyviams galimybę atviriau ir smagiau kalbėtis apie kūrybą, jos ištakas ir kasdienybę lydinčius įkvėpimo blyksnius.
Šiltą ir jaukią vakaro atmosferą subtiliai papildė Gitanos ir Giedriaus Morkių duetas. Jų atliekama muzika įnešė į renginį šviesaus ilgesio, ramybės ir bendrystės jausmą.
Virginija Navikienė,
Žemaitės viešoji biblioteka
Rolando Kančausko nuotraukos
Komentuoti