Šiam renginiui lykšiliškės ruošėsi iš anksto: pavarčiusios šeimos albumus, bibliotekininkei Dainorai Šidlauskienei atnešė brangiausias savo šeimos relikvijas – laiko išblukintas, pageltusias nuotraukas, menančias močiučių, mamų ir jų pačių jaunystės akimirkas. Bibliotekininkė, kruopščiai surinkusi ir sujungusi šias akimirkas, parengė jausmingą vaizdo pristatymą. Sukurtame filmuke motinos gyvenimo kelias subtiliai sietas su laiko sodų metafora. Senos nuotraukos, mamų ir močiučių gyvenimai buvo pristatyti kaip gražus, žydintis sodas, kuriame kiekviena akimirka – lyg žiedas, o visas gyvenimas – nuolat besikeičiantis, bet prasmingas ciklas, nuo pirmųjų pumpurų iki brandos pilnatvės. Ekrane keitėsi fotografijos, o jas lydėjo prasmingos lietuvių poetų eilės bei švelni, lyriška melodija, kvietusi stabtelėti ir pasinerti į prisiminimus. Kiekviena fotografija tapo savitu pasakojimu, liudijančiu gyvenimo trapumą, grožį ir kartų ryšį. Ne vienai žiūrovei akyse suspindo ašaros – tai buvo tylus dėkingumo ir meilės ženklas savo mamoms.
Popietės nuotaiką puikiai atspindėjo Kelmės KC Šaukėnų kultūros ir amatų skyriaus vokalinis-instrumentinis ansamblis „Anima“ (vad. Aidas Kalinčikas). Jo atliekamos dainos mamai, gimtinei bei skaitomi posmai skambėjo ypač nuoširdžiai. Šilti balsai ir prasmingi žodžiai palietė kiekvieną širdį. „Akimirkos per laiko sodus“ tapo ne tik renginiu, bet ir gyvu atminties sodu. Tai buvo popietė, priminusi, kad svarbiausios gyvenimo akimirkos slypi paprastume – šeimos ryšyje, atmintyje ir meilėje, perduodamoje iš kartos į kartą.
Dainora Šidlauskienė, Lykšilio biblioteka
Komentuoti