Nors paties knygnešio moksleiviai nesutiko, bibliotekoje jie rado iškalbingų jo apsilankymo pėdsakų. Jurgis į pastatą pateko jam būdingu būdu – persirengęs moteriške, kad nesukeltų įtarimo budriems žandarams. Ant kėdės jis paliko savo „turtą“: drobės maišą, nagines ir brangiausias to meto vertybes – Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelę“ bei Kristijono Donelaičio „Pavasario linksmybes“. Kad sušiltų po ilgos kelionės knygnešių keliais, moksleiviai drauge su bibliotekininke Silva Pakatiliene, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lina Dzimidiene bei istorijos mokytoju Henriku Pociumi susibūrė prie žvakės šviesos. Garuojanti aviečių lapų ir liepžiedžių arbata, juoda duona su medumi bei džiovinti obuoliai padėjo nusikelti į XIX amžių ir pajusti tą tylią, paslaptingą atmosferą, kurioje vyko kova už mūsų lietuvišką raštą.
Popietės metu moksleiviai ne tik klausėsi pasakojimų apie Lietuvoje knygnešystės fenomeną pasaulyje, bet ir patys kibo į darbus. Jie bandė įveikti „graždanką“ – rusų civiliniu šriftu spausdintus lietuviškus tekstus, kuriuos kadaise skaitė mūsų protėviai. Pagal specialias šifruotes jaunuoliai ieškojo atsakymų į viktorinos klausimus, taip iš naujo atrasdami sudėtingą lietuviško žodžio kelią į kiekvienus namus.
Renginio kulminacija tapo itin jautri ir iškilminga akimirka. Suvokę, kad šiandien lietuvių kalba gali išnykti ne dėl draudimų, o dėl pačių abejingumo, moksleiviai nusprendė tapti naujaisiais jos saugotojais. Pridėję ranką prie širdies mokiniai iškilmingai prisiekė saugoti ir gerbti gimtąją kalbą, branginti lietuvišką knygą bei raštą ir neleisti lietuviškam žodžiui užgesti jų kasdienybėje. Šį istorinį pažadą kiekvienas dalyvis sąmoningai patvirtino savo piršto antspaudu. Dabar bibliotekos sieną puošianti priesaika primins kiekvienam lankytojui: kalba yra tautos gyvybė, o knyga – jos atmintis ir išmintis. Ši Knygnešio diena dar kartą įrodė, kad knygnešių pasėta drąsa vis dar gyva jaunose širdyse.
Silva Pakatilienė, Liolių biblioteka
Komentuoti