1962 m. grįžo į Kelmės rajoną mokytojauti, dirbo Kražių (1962–1963 m.), vėliau – Kelmės vidurinėje mokykloje (1963–1965 m.). 1966–1979 m. taip pat dirbo Geologijos valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos sistemoje geologe, geomorfologe, geologinio biuro viršininke. 1974 m. tapo gamtos mokslų daktare, o 1979 m. – Vilniaus universiteto darbuotoja. 1994 m. pradėjo savarankiškai ūkininkauti Vaiguvos apylinkėse, Kelmės r. sav.
Gamtos mokslų daktarė, mokslininkė I. Švarcaitė ne kartą atstovavo Lietuvai tarptautiniuose kongresuose, dalyvavo mokslinėse ekspedicijose įvairiose TSRS vietose: Kryme, Kaukaze, Karpatuose, Urale, Pamyre, Tian-Šanyje, Altajuje ir kitur. 1976 m. skaitė mokslinį pranešimą tarptautiniame geografų kongrese Maskvoje ir buvo išrinkta geografinės terminologijos tarptautinės komisijos nare, nes mokėjo kelias užsienio kalbas. 2006 m. Komarne (Slovakija) vykusioje 29-ojoje universitetinėje sesijoje apgynė gamtos mokslų daktaro disertaciją ir Tarptautinė San Marino mokslų akademija suteikė gamtos mokslų daktaro tarptautinį titulą (Doctor scientiarum entiarum naturalium), aukščiausią mokslinę adjunkto kategoriją ir asocijuoto docento (ADoc.) vardą.
Periodiniuose ir kituose leidiniuose išspausdinta daugiau kaip 50 jos darbų geologijos tema.2013 m. išleido žodyną „Mano gimtoji kalba: Vaiguvos šnekta (žemaičių dūnininkų tarmė)“, 2016 m. – atsiminimų knygą „Gyvenimo tarpsniai“, 2018 m. – monografiją „Vaiguva“ (vyriausioji redaktorė-sudarytoja), 2019 m. – „Dešimtkalbis gamtinės geografijos terminų žodynas“ ir „Pietų Žemaitijos etnografinis paveldas: Kelmės, Raseinių rajonai“. 1992 m. susigrąžino tėvų žemę, kuri tapo puikia laboratorija spręsti įvairiausius agrarinius klausimus po atviru dangumi.Nuo 1989 m. I. Švarcaitė yra Lietuvos mokslininkų sąjungos narė, nuo 1991 m. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos tikroji narė, o nuo 1992 m. – Tarptautinės mokslų akademijos narė San Marine (Italija). 2014 m. gavo Reginos Biržinytės literatūrinę premiją už žodyną „Mano gimtoji kalba. Vaiguvos šnekta: (žemaičių dūnininkų tarmė)“. Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyrius apdovanojo „Žemaitiškumo sargu“ (medine skulptūrėle „Žemaitis“), Žemaičių kultūros draugija – diplomu už nuopelnus saugant ir puoselėjant žemaitiškumą – tautos etninę kultūrą.
Komentuoti