2018-07-19, ketvirtadienis, 14:50.     Šiandien Kelmėje saulė teka 05:08, leidžiasi 21:39, dienos ilgumas 16:31.

Kodėl žmonės bijo kalbėti apie mirtį?

2018-05-12, paskelbė Nuomonės ir aktualijos
Kodėl žmonės bijo kalbėti apie mirtį?

Mirtis – neišvengiama gyvenimo dalis, su kuria, atėjus laikui, susiduria kiekvienas. Nors gyvenimo baigtįturėtume priimti kaip natūralų procesą, šiandien gyvename visuomenėje, kuri renkasi mirties temą ignoruoti,o   pokalbiai   su   artimaisiais   apie   tai,   kokio   paskutinio   atsisveikinimo   norėtume,   dažniausia   tiesiog neegzistuoja.

 

Psichologė Laura Rimkutė pastebi, kad šiuolaikinių žmonių nekalbėjimas apie mirtį glaudžiai susijęs su noru rinktis lengvesnį kelią – daugelis linkę užsimerkti prieš tuos dalykus, kurių bijo. „Gyvename kultūroje, kurioje mirtis laikoma tabu tema. Tai, kas yra sena, daugeliui asocijuojasi su žodžiais prasčiau, blogiau, todėl apie mirtį, kaip ir apie senjorų gyvenimą, kalbama nedažnai. Taip pat labai svarbus religijos veiksnys: Rytų kraštuose, kur dominuojančių religijų išpažinėjai tiki reinkarnacija ir pasikartojančiu atgimimu, apie mirtį diskutuojama kur kas daugiau ir drąsiau. Katalikiškoje Lietuvoje mirtį vis dar dengia visiškos nežinomybės šydas ir tai yra tema, kurios daugelis stengiasi išvengti“, – sako L. Rimkutė.

 

Kalbėti apie mirtį – naudinga

 

Pasak psichologės, nors mirtis nėra dažniausia pokalbių tema, ji neturėtų būti laikoma tabu, nes kalbėti apie išėjimą iš šio pasaulio nėra blogas ženklas, priešingai – tai naudinga ir reikalinga praktika. „Išskiriamos  įvairios  priežastys,  kodėl  kalbėtis  apie  mirtį yra  naudinga.  Visų  pirma,  tai suartina  žmones.Tarpusavyje pasidalijus baimėmis, jas priimti tampa lengviau ir tokiu būdu jas galima įveikti. Antra, žmonės pradeda  geriau  suvokti  šio  gyvenimo   laikinumą,  kuris  juos  paskatina  savo  artimiesiems  pasakyti  tai,  ką neretai pamiršta: kad juos myli, vertina ir brangina esamą ryšį. Tokie pokalbiai žmogų paskatina apmąstyti ir savo požiūrį į mirtį. Daugeliui mintys apie išėjimą Anapilin tampa įkvėpimo gyventi geresnį gyvenimą šaltiniu”,– pasakoja L. Rimkutė.

 

Pirmoji   neuroedukatorė   Lietuvoje,   asmenybės   ugdymo   instituto   „Rafaelis“   įkūrėja,  netekties   skausmą išgyvenančius žmones  konsultuojanti  Marija  Mendelė-Leliugienė taip  pat pabrėžia  diskusijų apie  mirtį  suartimaisiais svarbą ir atkreipia dėmesį, kaip šia tema turėtų būti kalbama su vaikais. „Kalbėtis su  šeimos nariais apie  mirtį, kaip  apie  perėjimą iš  matomo gyvenimo  į  nematomą, yra  būtina.Tačiau  noriu  pabrėžti, kad  tėvams,  šia  tema  kalbantiems  su  vaikais,  labai svarbu  išsiaiškinti,  kaip  tokią informaciją jiems pateikti, atsižvelgiant į vaiko psichosocialinę raidą. Tai reiškia, kad kalbant apie mirtį būtina pasirinkti specialų žodyną, kurį vaikas galėtų suvokti ir išėjimo Anapilint faktą priimtų be baimės. Išmintis,tolerancija ir kantrybė yra geriausi palydovai šeimoje, kalbantis apie tokius subtilius dalykus, kaip gyvybės ir mirties paslaptis”, – teigia neuroedukatorė.

 

Planuoti laidotuves pataria esant gyviems

 

Mirus žmogui lyg ir savaime aišku, kad jo laidotuvių ceremonijos organizavimu privalo pasirūpinti artimieji,kurie   tampa  atsakingi   už   viską:  nuo  to,   kokiu   būdu  bus   laidojamas   velionis,   iki  muzikos,   kuri  skambės ceremonijos   metu.   Psichologė   L.   Rimkutė   tokią   susiklosčiusią   tradiciją   vertina   neigiamai   ir   sako,   jog išankstinis pokalbis, kaip žmogus norėtų būti palaidotas, yra naudingas visomis prasmėmis. „Artimiesiems   žinant   tikslius   mirusiojo   pageidavimus,   paprasčiau   rūpintis   atsisveikinimo   ceremonijos organizavimu.   Kartais   tai   padeda   išvengti   konfliktų   ir   tarp   pačių   artimųjų,   kai   giminaičiai   skirtingai įsivaizduoja, kaip turėtų vykti laidotuvės. Be to, labai svarbu, kad žinant velionio išreikštą valią, artimiesiems sukuriamas prasmės jausmas: įgyvendinę tiesioginį mirusiojo norą, pavyzdžiui, kad per laidotuves grotų tik linksma,  visą   jo  gyvenimą   mėgta  muzika,   ar  po   kremavimo  pelenai  būtų   išbarstyti jo   mylimoje  žemėje,artimieji jaučiasi su mirusiuoju atsisveikinę tinkamai – sąžiningai išpildę, ko norėjo mylimas žmogus. Taip ir artimiesiems susitaikyti su netektimi būna lengviau”, – vardija psichologė.

 

Tokiai   nuomonei   pritaria   ir   M.   Mendelė-Leliugienė,   išankstinį   laidotuvių   planavimą   laikanti   pagalba artimiesiems. Ji savo dukroms jau yra parašiusi laišką, kuriame išreiškė valią, kokiu būdu nori būti palaidota.
„Remdamasi   darbo   ir   asmenine   patirtimi,   galiu   drąsiai   teigti,   kad   artimuosius   apie   norimą   laidotuvių ceremoniją informuoti tikrai verta. Atėjus skaudžiai valandai, šis žinojimas jiems tampa didžiule pagalba –aišku, kaip elgtis, kur kreiptis, kokius veiksmus atlikti. Po laidotuvių, kurios buvo surengtos taip, kaip buvo nurodęs velionis, artimieji jaučiasi išlaisvinti iš abejonių, ar tikrai viską padarė tinkamai. ”, – apie savo išreikštą valią pasakoja M. Mendelė-Leliugienė.

 

Mirties faktą svarbu priimti

 

Ritualinių   paslaugų   centro   „Rekviem“  laidotuvių  ceremonijų planuotoja   Rūta   Cimarmanaitė  pastebi,   kad žmonės kol kas nėra linkę įsiklausyti į specialistų rekomendacijas iš anksto išreikšti norą, kaip turėtų atrodyti paskutinis atsisveikinimas.„Gyvename laikais, kai išsivysčiusiose šalyse gyventojų mirtingumo rodiklis žemesnis nei bet kada, todėl vengiame pripažinti, kad visi anksčiau ar vėliau mirsime. Natūralu, jog ignoruodami šį faktą negalvojame ir apie tai, kokiu būdu ir kokioje aplinkoje norėtume būti palaidoti. Tačiau savo darbo praktikoje susiduriu sudaugybe atvejų, kai artimieji stipriai išgyvena, jog nėra tikri, ar velionis būtų laimingas, matydamas aplinką,kurioje   su   juo   atsisveikina   artimiausi   žmonės,   ar   jam   patiktų   gėlės,   muzika   ir   daugybė   kitų   detalių”,   – įžvalgomis dalijasi laidotuvių planuotoja.  R. Cimarmanaitė pataria į laidotuvių planavimą žvelgti taip pat rimtai, kaip ir į visus svarbiausius gyvenimo momentus, kuriuos būtina suplanuoti, nes paskutino atsisveikinimo ceremonija – taip pat mūsų gyvenimo dalis, net jei stebėti patys jos negalime.

 

Etnologas prof. Libertas Klimka nenorą kalbėti apie mirtį ir iš anksto galvoti apie savo laidotuves sieja su baltų genčių laidosena, kai prie kapo gentainius lydėjo dvejopi jausmai: velionio buvo gedima, jo gailimasi,bet kartu jaučiama ir prietaringa mirusiojo baimė. Kapas buvo suvoktas mitiškai – jis laikytas riboženkliu tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Pasak profesoriaus, vėliau Letuvoje, kaip ir kitose šalyse, laidojimo tradicijos kito pagal vyraujančią religiją, tačiau visi giliai religingi žmonės ir šiandien mirtį suvokia kaip perėjimą į amžinąjį gyvenimą anapusiniame pasaulyje. „Visos pasaulio religijos pripažįsta sielos gyvenimą dausose. Gailaujama tik   išsiskyrimo   su   artimaisiais“,   –   teigia   etnologas,   primindamas,   jog   tūkstantį   metų   iki   Kristaus   gimim omirusieji mūsų šalies teritorijoje buvo deginami, vėl šis paprotys Rytinėje Lietuvos dalyje įsivyravo nuo V a. ir plito link pajūrio. Nuo X a. iki Lietuvos krikšto jau visoje Lietuvoje liepsnojo laidotuvių laužai. Anot prof. L.Klimkos, kai kurie senovės baltų atsisveikinimo su velioniu elementai pasiekė net XX a. –  dar nelabai seniai Dzūkijoje buvo išlikęs mirusiojo apraudojimo paprotys bei Vėlinių laužai.

 

Ernesta Karalienė, Komunikacijos agentūra AD VERUM
 

Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Ar kada nors esate pareigūnams siūlę kyšį?
manoKelmė.lt

Redakcija:
mob. (8 616) 35 444
e.p. info@manokelme.lt