2020-03-30, pirmadienis, 08:21.     Šiandien Kelmėje saulė teka 06:53, leidžiasi 19:50, dienos ilgumas 12:57.

Ji išdrįso kreiptis pagalbos. O tu? Jaudinanti Lauros istorija

2020-02-21, paskelbė Nuomonės ir aktualijos
Ji išdrįso kreiptis pagalbos. O tu? Jaudinanti Lauros istorija

Tarptautinių tyrimų duomenimis, alkoholio žalos kitiems nei geriantysis rodikliai Lietuvoje yra vieni aukščiausių – vienokio ar kitokio pobūdžio alkoholio žalą Lietuvoje patiria maždaug kas antras suaugęs gyventojas (RAHRA, 2016). Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad piktnaudžiaujančio alkoholiu artimieji patiria dar didesnę stigmą ir atskirtį nei pats geriantysis. Socialinę stigmą Lietuvoje kenčia net 94 proc. suaugusiųjų, kurių artimas asmuo piktnaudžiauja alkoholiu. Tad nepaisant patiriamos žalos, jie dažnai nedrįsta kreiptis pagalbos ir jos nesulaukia.

 

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento iniciatyvos „Aš išdrįsau kreiptis pagalbos. O tu?“ tikslas – paskatinti nuo alkoholio priklausomų žmonių artimuosius nekaupti savyje neigiamų patirčių, bet pasidalyti jomis ir išdrįsti kreiptis ir ieškoti pagalbos, o visuomenę – jiems padėti, palaikyti ir padrąsinti. Kviečiame prisijungti prie iniciatyvos ir dalinamės jautria ir atvira Lauros istorija.

 

Lauros istorija

 

„Sveiki, mano vardas Laura, esu suaugęs alkoholikų vaikas. Prieš beveik tris metus pasakyti šią frazę per pirmąjį susirinkimą buvo sunku ir aš vos valdžiau savo ašaras, nes dar buvo sunku suvokti ir pripažinti realybę. Dabar tai mano kasdienybė ir net džiaugsmas, nes pripažindama tai, jog esu suaugęs alkoholikų vaikas, galiu padėti sau užaugti ir padėti augti kitiems. Noriu pasakoti savo istoriją, nes man tai buvo didžiausia Dievo dovana ir tikiu, kad SAV (suaugusių alkoholikų vaikų grupės) gali padėti ir kitiems.

 

2017 metais vasario 14d. man tapo naujas gimtadienis. Tą dieną man prasidėjo panikos priepuolis, po kurio pradėjau jausti apatiją ir supratau, jog reikia kažką daryti. Tėtis iš ryto išskrido darbo reikalais į kitą šalį, o man tai sukėlė labai didelę baimę ir nerimą, nes prisigalvojau visokių baisių dalykų. Kai jis paskambino ir pasakė, kad jau nuskrido, aš apsidžiaugiau ir vos neapsiverkiau iš džiaugsmo, kad viskas gerai, bet tuo metu mane pasikvietė direktorė ir apibarė už visai nereikšmingus dalykus, pasijaučiau pažeminta, išjuokta. Išėjus iš kabineto nuėjau tiesiai į tualetą ir tiesiog pradėjau staugti atsitūpusi, o galvoje kilo mintys: kas su manim vyksta? Ar aš išprotėjau? Man galva tuoj sprogs! Širdis iššoks iš krūtinės! Aš mirsiu!

 

Man pavyko nurimti, bet nuo to laiko pastebėjau, kad apėmė apatija, norėjau tik verkti. Užsiregistravau pas psichologę, bet reikėjo laukti 3 savaites. Supratus, kad tiek laukti negaliu užsiregistravau pas šeimos gydytoją su mintimi, kad gal greičiau pateksiu pas psichiatrę ir man padės. Per tą savaitę kol laukiau patekimo pas specialistus man buvo dar du panikos priepuoliai. Paskutinis vėl darbe tiesiog prie darbo stalo. Kolegės iškvietė greitąją ir medikas man paaiškino, kad tai panikos priepuolis ir jei nieko nedarysiu, o jie stiprės, tai gali mane privesti prie rimtų psichinių ligų, jei kreipsiuosi pagalbos, tai maždaug per pusmetį gali viskas sklandžiai praeiti.

 

Bijojau tos būsenos ir buvau pasiryžusi padaryti viską, kad gyvenčiau. Kitą dieną pakliuvau pas psichiatrę ir ji išklausiusi mano istoriją pasakė du dalykus už kuriuos esu labai dėkinga: „Nustok vartoti alkoholį, pamiršk, kad jis egzistuoja, jokių „tik per šventes ar retkarčiais“. Tavo mama buvo priklausoma nuo alkoholio ir tu gali nepastebėti, kai vieną dieną atsikelsi ir suprasi, kad jau esi dugne, o tada bus jau sunku pasveikti.“ Antras dalykas, tai pasiūlė nueiti į SAV „paieškok internete, kur renkasi suaugusių alkoholikų vaikų grupės, pabandyk nueiti, pažiūrėsi ar tau ten patiks ar ne, tiesiog pabandyk“. Baisiausias sakinys, kuris dar labiau paskatino mane eiti į sveikimą „pagerk tris savaites šituos raminamuosius, jei nepagerės po mėnesio išrašysiu antidepresantus“.

 

SAV grupėje klausant kitų pasidalinimų kilo ir man daug prisiminimų. Aš pamenu, kai būdama 4-5 metų buvau linksma ir drąsi mergaitė, ėjau darželyje į sceną deklamuoti eilėraščius, dainavau daineles. Bendravau ne tik su mergaitėmis, bet ir su berniukais. Visą suaugusios gyvenimą jaučiau, kad mano viduje vis dar yra ta maža mergaitė, kuri nori ištrūkti, nori būti tokia, kokia buvo, bet aš jai to neleidau. Per gyvenimą namuose, kuriuose meilės nemačiau, o tik rėkimą, kritiką, žeminimus ir savaitgalius su alkoholiu, užsidėjau daug kaukių, užsitvėriau širdį sienomis ir taip vis labiau save izoliavau nuo pasaulio. Niekada nesutariau su mama, o ji dar labiau tą nesantaiką tarp mūsų pakurstydavo tokiomis frazėmis: „aš nemylėjau tavęs, geriau būtum negimusi. Supratau, kad vis dėlto myliu tik kai vos nenumirei 1,5metų”, „tu nieko nesugebi, net susitvarkyti, kaip čia imi daiktus atbulom rankom”, „pažiūrėk į save, kai buvau tavo metų buvau liekna kaip smilga, o tu… mažiau bandelių valgyk”, „tavo charakteris nepakenčiamas, su tavim joks vyras nesugebės gyventi”, „kas tu per žmogus, kad net vyro nesugebi susirasti”… ir t.t. Tai tik keli pavyzdžiai iš viso gyvenimo kartu su mama. Vaikystėje gaudavau ir diržo, niekada nepamiršiu, kai vieną kartą guliu ant žemės, verkiu, o ji su diržu aplink vaikšto ir rėkia „nerėk, nes dar gausi”, o aš tik pagalvojau, kaip aš galiu nerėkti jei man skauda…

 

Visą paauglystę jaučiausi nemylima ir nereikalinga, o dar 18-kos prisidėjo pirmasis įsimylėjimas, nepavykę mokslai aukštojoje mokykloje ir aš rimtai pradėjau galvoti apie savižudybę. Norėjau, kad mane kažkas išgelbėtų ir ligoninėje lankytų. Pamenu, kai po bandymo prisigerti senų valerijono tablečių, pati susivokiau, kad taip negerai ir pirmą kartą kreipiausi pas psichologę. Bet ir toliau aš gyvenau tėvų namuose. Nuo 18 iki 28 mano gyvenimo metų buvo baisiausias laikas, nes mamos alkoholizmas progresavo, ji dar labiau žemindavo, kaltindavo. Aš nebesugebėjau pagarbiai su ja bendrauti, kai būdavo išgėrusi. Bijodavau paskambinti eidama po darbo, nes nežinojau, kokios ji būklės. Tokiu būdu atsirado baimė skambinti bet kam. Kuo toliau, tuo labiau izoliavausi, nebekviečiau draugių į namus, giminės vis labiau nustojo lankytis per šventes, o visos šventės su šeima baigdavosi barniais. Kai man buvo 28 metai, mama mirė nuo vėžio. Tada jau pamaniau, kad va dabar prasidės mano šviesesnis gyvenimas.

 

Bet geriau mano gyvenime nepasidarė. Pyktis vidų draskė, o visiems sakiau, kad aš nepikta. Vienišumo jausmas buvo begalinis, nenorėjau galiausiai nieko daryti, tik jaučiau įtampą dėl senelio sveikatos ir kaip jam padėti. Kai po 3 metų jis mirė mano kontrolė perėjo prie tėčio ir brolio. Bet savo gyvenimo taip ir nesugebėjau susitvarkyti taip kaip norėčiau. Bet baisiausia tai, jog būdama 34 metų aš vis dar nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, jaučiausi tuščia ir nesupratau savo jausmų.

 

SAV naujokams siūloma ateiti 6 kartus į susirinkimus ir tada nuspręsti ar nori toliau lankyti ar ne. Pirmame susirinkime išgirdau labai baisią istoriją ir pagalvojau „gal man čia ne vieta? Pas mane nieko panašaus nebuvo“. Bet per trečią susirinkimą mano nuomonė pasikeitė, išgirdau daugiau istorijų, patirčių, o labiausiai nustebino vieno vaikino pasidalinimas, nes jis papasakojo beveik identiškai tai, ką norėjau aš papasakoti. Tada buvo tema apie jausmus ir buvau labai nustebinta, kad vyras jaučia tą patį, ką ir aš būdama moteris!!! Juk mano patirtis rodė, kad vyrai nejaučia, jie dievai. Tada supratau, kad bus įdomu, ir reikia man čia lankytis. Po mėnesio nuėjusi pas psichiatrę buvau laiminga ir dėkojau už grupes. Antidepresantų išvengiau.

 

SAV grupės tapo mano kasdienybe. Po keturių mėnesių susiradau globėją ir pradėjome eiti 12-kos žingsnių programą. Šios programos dėka išsinagrinėjau savo gyvenimo gerus ir blogus prisiminimus, giminės medį, supratau, kad alkoholizmas yra liga ir to pasekmės eina iš kartos į kartą ir paliečia aplinkoje esančius žmones. Sužinojau, kokie būna jausmai, kad yra normalu jausti ne tik džiaugsmą, meilę ir kitus gerus jausmus, bet taip pat pyktį, vienišumą, baimę. Mokinuosi tuos jausmus atpažinti gyvenimo situacijose, nes ankščiau juos buvau užslėpusi ir nemokėjau tinkamai ir laiku išreikšti. Gavau įrankius, kaip išmokti pasirūpinti savimi ir leisti gyventi kitiems taip kaip jie nori, kitaip sakant paleisti kontrolę. Išmokau „bendrauti“ su savo vidiniu vaiku. Mano mažoji Laura daug metų buvo didelėje baimėje, ja niekas tinkamai nesirūpino, ji jautėsi nesaugi, todėl teko atsigręžti į save ir pasirūpinti, pagirti, paskatinti, užtikrinti, kad ji saugi. Kad ir dabar, rašydama šį tekstą, jaučiu didelę įtampą, nes vienu metu reikia prisiminti daug skaudžių dalykų, man dreba širdis, sukasi galva. Žinau, jog mano vidinis vaikas jaučiasi nesaugus, bet aš ją raminu „viskas gerai, aš su tavimi, tu saugi, aš pasirūpinsiu tavimi“. Taip aš nurimstu.

 

Teko susipažinti su savo geromis ir blogomis būdo, elgesio savybėmis, išsiaiškinau savo talentus. Atradau, kad aš mėgstu ne tik šokti, bet ir dainuoti. Naujas gyvenimas mane nuvedė dabar jau į du chorus, kur tobulinu savo balsą ir tuo mėgaujuosi. Tarnystės grupėje išlaisvino mane. Aš po truputį nugaliu savo baimes daryti tam tikrus veiksmus: skambinti telefonu, bendrauti atvirai, išklausyti, organizuoti, kalbėti prieš daug žmonių, bendrauti su vyrais draugiškai, apkabinti, priimti kitus tokius, kokie yra...

 

Daug metų pykau ant mamos, nemylėjau jos, negerbiau. Po jos mirties praėjo jau 9 metai ir aš jaučiuosi jai atleidusi už praeitį. Laiškuose, kuriuos rašiau mamai, prašiau ir jos atleidimo. Dabar aš jau rami, nes jaučiu, kad ir ji man atleido.

 

Mokinuosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, pripažinti savo klaidas, kurias padarau. Tai sunku, nes buvau įpratusi sugalvoti milijonus pasiteisinimų arba apkaltinti ką nors kitą dėl klaidų. Išmokau nesukti istorijų savo galvoje, kaip viskas blogai, kokia aš nelaiminga, kodėl vyksta dalykai ne taip kaip aš noriu ir t.t. Mintys tapo šviesesnės. O jei vis tik nesusitvarkau su savo mintimis, jausmais, emocijomis, žinau, kad turiu eiti į SAV grupę ir išsikalbėti. Ten mane priima su meile, nekritikuoja, nesišaipo iš mano jausmų, poelgių. Mes mokomės vieni iš kitų.

 

Daug metų buvau izoliacijoje, turėjau kelias drauges, su kuriomis kaip supratau dabar nebuvau visiškai atvira, o išsikalbėdavome tik išgėrusios vyno ir ryte pusės pokalbio neprisimindavau. Dabar aš turiu daug naujų draugų, turiu tokių, kurioms galiu paskambinti ir pasakoti kaip jaučiuosi, o jos tiesiog klausosi, tada aš jų išklausau. Mokausi kurti sveikesnius santykius su draugais, be kaukių. Dabar galiu būti savimi, kaip ta penkių metų mergaitė: žaisminga, drąsesnė, mokanti pasakyti kaip jaučiuosi, veikli, žinanti ko noriu. Jaučiuosi saugi, mylima, priimta ir reikalinga.“

 

Informacijos apie savigalbos grupes ieškokite:

 

Suaugę alkoholikų vaikai (SAV) (www.suaugevaikai.com)
Priklausomybe sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija (Al-Anon) (al-anon.lt)
Anoniminiai Alkoholikai (AA) – priklausomybe nuo alkoholio sergančių asmenų draugija (aalietuvoje.org)
 

Contact form

Šios dienos vardadieniai