2019-09-17, antradienis, 07:24.     Šiandien Kelmėje saulė teka 06:55, leidžiasi 19:29, dienos ilgumas 12:34.

Baltų vienybės diena Tytuvėnuose

2016-09-26, paskelbė Giedrius Germanavičius
Baltų vienybės diena Tytuvėnuose

Ant piliakalnio prie Bridvaišio ežero Tytuvėnų bendruomenė, gimnazija bei regioninio parko direkcija pakvietė susiburti Baltų vienybės dienos bei rudens lygiadienio proga. Tytuvėniškiai rinkosi šioje vietoje, kiti atlydėjo simbolinį Žaltį iš miestelio centro į paežerę. Šioje eisenoje susivienijo gimnazijos maironiečiai bei šauliai.

 


Vakaronę pradėjo bendruomenės moterys. Jos prie simbolinių vartų sutiko visus atėjusius, padėjo jiems nusiplauti rankas ir įžengti į piliakalnio viršūnę. Šventę vedė Nijolė Saimininkienė. Ji priminė, kuo ypatingas mūsų tautos gyvenime buvo (o gal vis dar ir yra) rudens lygiadienis. Tai laikas, kai atsiranda vis daugiau tamsos, kai žmogaus veikla priartėja prie namų, kai ilgėja vakarai ir juos reikia užpildyti darbais ir poilsiu prie ugnies ar šviesos židinio. Pasak Nijolės, ir daugelis karų vyko rudenį. Tą labai įtikinamai  iliustravo Justinos Virvičiūtės atlikta liaudies daina.

 


Istorijos mokytojas, jaunųjų šaulių vadovas Robertas Mosėjus kalbėjo apie mūsų istorijos peripetijas, apie tai, kaip su priešais kovėsi mūsų protėviai ir mokėjo, prieš bendrą negandą susivieniję, nugalėti.  Nuo seno prie Baltijos gyvenę gentys turi bendras kalbos ir kultūros šaknis, juos sieja bendri protėviai, papročiai, giminystės ryšiai. Pedagogas atkreipė visų dėmesį į tai, kad sukako 780 metų, kai Saulės mūšyje susivieniję baltai sutriuškino Livonijos ordiną. Būtent šiam įvykiui paminėti ir skirta Baltų vienybės ugnies sąšauka. Ta ugnis ant piliakalnių yra ženklas, kad vis dar esame, o tai, kad ji vienu metu uždegama – mūsų vienybė.

 


Šventės vedėja dar ne kartą grįžo ir prie rudens lygiadienio laikotarpio, prie švenčių, simbolių bei apeigų, skirtų tamsėjančioms dienoms praskaidrinti, prie mūsų tradicijų, padedančių sulaukti šviesos. Nijolė aiškino apie dievybes, kam ir už ką buvo aukojami juodo gaidžio kauleliai, druska, grūdai arba medus. Kai kurios aukos, tariant prašymus, buvo atnašautos. Visi susirinkusieji bėrė į laužo liepsnas druską ir grūdus, dalinosi duonos kepalą. Svarbiausias tikslas – susivienyti ir prisiminti istoriją, kas esame, kur gyvename. Visi, dideli ir maži, tą bendrystę pajuto. Ypač kolektyvinėje dainoje, ratelyje ar dalinantis rudens lygiadienio vaišes.

 


Kad šventė būtų smagi ir šilta, rūpinosi ne tik jau įvardintos įstaigos, bet ir konkretūs žmonės. Juos visus būtina paminėti. Kad iš ąžuolo šakelių būtų nupintas simbolinis Žaltys, rūpinosi maironiečiai ir jų vadovė Angelė Ševeliovaitė. Pasimokyti dirbti su moliu siūlė Irma Diminskienė. Skanią naminę duoną iškepė buvusi mokytoja Danutė Radavičienė, Ridikų šeima pristatė ir visiems dailiai papjaustė ypač skanų „juodojo gaidžio“ kepsnį, technologijų mokytoja Vida Mozerienė su mokiniais iškepė puikų pyragą, kad visi galėtų sušilti, mokytojas Rimas Levickas virė sultinį, kaitrų laužą parūpino regioninio parko direkcija ir jo darbuotoja Agnė Buchaitė. Be abejo, ant stalo buvo vaišių, kurias sunešė ir kiti vakaronės dalyviai.

 


Vakaras bei sąšaukos dalyvių nuotaika buvo puikūs. Prasidėjo tikrasis ruduo. Kaip ten bebūtų, po tamsos visada sugrįžta šviesa. Belieka tikėtis, kad ir vienybės mumyse rasis vis daugiau...

 

Bronislava Buchienė
 


 

Contact form

Šios dienos vardadieniai